Reminiscensijos

1.

Jau buvo vasara, kai mes palikom Flensburgą.

Įlankoje jau būriavosi laivai, ir

ant pakrančių molų, ant vandens, ir ant žvejų laivų

mirgėjo šilima.

O kai mes dar toliau taip ėjome,

tolyn taip, ligi Glücksburgo –

ten jau triukšmaudamiesi maudėsi vaikai,

braidydami po tankų švendrių mišką.

 

Tolyn mus traukė.

Tik ką buvo praėjęs karas. Paskutiniai

sviediniai, paskutinieji bombų dūžiai

skardėjo dar atšlaitėse. Sudaužytomis stotim,

išdegusiais ir suanglėjusiais miesčiukais

judėjom mes tolyn, stumdydamiesi

tarp moterų, ir tarp vaikų,

belaisvių, ir sudaužytų, varganų kareivių,

būrių pabėgėlių,

sėdėdami karštoj tvankoj, suvirtę

ant purvinų grindų, ir alkani, ištroškę,

ir tiesdami rankas taip į kiekvieną šulinį,

vandens puoduką,

ir rinkdami ankstyvus, ir neprinokusius obuoliukus,

suodinus ir sudaužytus, nuo bėgių pylimo

ir pageležinkelio griovių.

 

Lėtai mes stūmėmės tą vasarą, sustodami

kiekvienoje stoty, ir prie kiekvieno tilto,

eidami pėsčiom, žemyn, per juodas kalvas,

ir siaurais laukų keliais,

nakvodami ant sudegusių stočių peronų,

anglinių bėgių.

 

Atsimeni gerai, kaip tąsyk mes, Hannovery,

gulėjome sudegusioj stoty,

žiūrėdami į šviečiantį birželio dangų,

klausydamies sunkių, pavargusių kliedėjimų,

geležinkelio kranų, ir miesto ūžesio –

gailaus ir vargano, pilno neramių žingsnių,

mirties ir liūdesio –

 

žiūrėdami į išblyškusią mėnulio naktį,

išvargusią ir nukankintą, sudegintą,

sulaužytą – dar neseniai išdidžią

Vidurio Europą.

 

Besimerkiančiom akim, ir nejausdami

nė vieno sąnario – sunkiam dundėjime ir nuovargy

mes stūmėmės tą vasarą tolyn į pietus,

ir iš kiekvieno miesto, iš akiračio,

iš kiekvienos stoties

dvelkė dar mirties ir dūmų kvapas –

ir vieniši ir skurdūs liudininkai,

sugriuvę ir sudegę tankai, įsitvirtinimų grioviai,

ir išsprogdinti vieškeliai,

ir bombų duobės vidury laukų, gilios

ir juodos mirties akys –

vieniši ir skurdūs liudininkai –

gulėjo po pirmom pavasario gėlėm.

 

Tolyn, tolyn vis stūmėmės,

per sudaužytus miestus, varganus akiračius,

išdegusių kaimų, patrankų ir sunkvežimių laukus,

plieno kapinynus;

ir okupacinės kariuomenės būriai,

margos sargybų lentos bolavo miestų aikštėse.

 

Tolyn mes stūmėmės,

žiūrėdami, kaip iš po plytų,

iš po griuvėsių rinkos išbadėję žmonės,

kaip iš po dulkių, margais kacetininkų marškiniais,

taryt mirtis, liesutėm ir plonytėm rankom,

kilo moterys, būriai vaikų.

 

Ir belaisviai sėdėjo vidury išdriskusių ir purvinų barakų,

baltoje saulės atokaitoj, dainuodami, ir lošdami

kortom – laukdami paskutiniųjų

laisvės sunkvežimių – namo!

 

Ir jaunas vokiečių kareivis – dar lyg vaikas,

dar lyg kaip vaikas – stovėjo

išdegusioje Hanavo stoty, žiūrėdamas

į krūvą plytų, akmenų, į plieno griaučius,

juodą sudegusio medžio stuobrį, kaminą, ir dulkes,

išplėštus lango rėmus, į kabantį žemyn

geležų ir plieno tinką –

vaikystės nuotrupas, ir liekanas.

Jo veidu liejos ašaros, taip kaip vanduo,

taip kaip vanduo.

 

Per sūrias šiaurės lygumas, tuščius laukus,

juodus Ruhro akiračius,

Vidurio Vokietijos miesčiukus – mes stūmėmės

tolyn į pietus. Ir štai –

tai buvo jau rugpjūtis – o gal tik liepos

pabaiga? – laikas išbluko –

mes buvom Würzburge.

 

Dar buvo rytas, bet ore

degė jau pati vasaros liepsna.

Pavargę mes stovėjom vidury perono,

žiūrėdami į stūksančius griuvėsių mūrus,

kalvų kauburius, ir vasaros

auksinę skaidrą.

 

Ir tada, staiga, mes jutome pakylantį troškimą

išeiti į laukus!

Mus traukė vasara, degantis Bavarijos dangus,

ir saulė –

ir, nešdamiesi savo prisiminimų liekanas,

savo varganus kelionės nešulius (mamos

įdėtą rankšluostį, sesers šaliką,

ir porą išblukusių jau nuotraukų) staiga

mes buvome pačiame sodų vidury.

 

Po tiek daug mėnesių, po mirties,

žiūrėjom mes į sodų atkalnes, medžius,

prisiglaudusias prie šlaito vilas,

dar netikėdami,

dar vis pilni kelionės, triukšmo,

svaigaus dundėjimo,

– ir obuoliai buvo nusirpę ir nunokę, ne žali,

anglėti, pageležinkelių obuoliai.

Mes buvome Bavarijoj.

 

Žiūrėk, – kalbėjo brolis, – kaip žali

laukai, kaip medžiai, kaip žali akiračiai! –

ir kopėme, aukštyn, aukštyn, į sodų viršų,

ir ėjome laukais,

tartum pakvaišę, gerdami laukinių rožių kvapą,

sodų pavėsį.

 

Čia vėl buvo gyvybė, kiekvienoje

obels šakoj, atkalnių vynuogynuose.

Ir žmonės,

merginos, moterys, savo spalvotom vasaros skarom,

ir įsirpę, tartum sodai, ir vyrai,

ėjo su pilnomis pintinėmis žemyn į miestą.

 

Apsvaigę vasaros žydėjimu,

gyvybe ir vynuogynų atkalnių kvapu,

sėdėjom mes atokalnėj, žiūrėdami žemyn,

į įsiraususią Neckaro vagą, Würzburgo griuvėsius,

žiūrėdami atgal,

į kančios, mirties ir nevilties metus,

 

stebėdamiesi kaskart prisikeliančios gyvybės

ir žemės jėga. 

 

2.

Po degančiu Australijos dangum

guli mano Reginos kapas. Deginamas saulės,

ir glostomas karšto smėlio, nakties vėsos,

kaip rankom, saugomas.

 

Miegok, miegok, po mėlynom dangaus akim — vistiek

daugiau jų nematysiu, nei jos matys

tolimą vaikystės dangų.

Nešiuosi jas tik vis,

kaip du rasotus perlų karolėlius.

 

Ėjome tąsyk kartu, tą paskutinį kartą,

žydinčia pievos ketera, žiūrėdami

į kalvas, ir besiartinantį lietų,

ir stovėjome sugriuvusio ir seno namo tarpdury,

žiūrėdami į skaisčiai žalią, lietaus

išpraustą pievą,

blizgančius lietaus karolius, klausydamies

griaustinio dundesio ir šniokščiančio

viršum kalvų lietaus.

 

Tavo akys buvo lietaus išprausta pieva,

du lietaus karoliai.

Gal būt, gal būt tikrai

man reikėjo tąsyk imti tavo ranką,

gal būt. Rankos, kaip šaknys, susiriša,

ne tik kad atveria gyvenimus.

Miegok, po plačiu, šilkiniu akiračiu,

klausydama nepažįstamo, šilto vėjo,

 

perlėkusio miškus, smėlio dykumas ir ežerus,

atlėkusio nuo sūrių ir vėjuotų marių,

nuo tolimų, mažyčių salų —

klausydama tolimo vaikystės aido,

draugų balso —

o aš tolyn vis einu, tolyn.

 

Ir tu, atvirom ir tyrom, kaip vaiko,

akim, kur tu, Marcėle, likusi mažyčiam

bevardžiam, Vidurio Vokietijos miestely, —

kur tu, Vladai.

 

Tąsyk susitikau jus — buvo pavasaris —

jūs leidotės žemyn, vandens kaskadomis,

jūs ėjote, abu, paskendę Wilhelmshohe žalumoj,

leisdamies žemyn, pavasario pritvinkusiu šlaitu,

žiūrėdami į tvenkinį, medžių šakas,

ir susikabinę rankom.

 

Ne, nemaniau, tąsyk, ne nemaniau,

anei tada, kai ėjome, dainuodami, būriu

žydinčiais vidurvasario laukais,

baltom Wiesbadeno gatvėm —

ne, nemaniau.

 

Pilkas Hesseno dangus,

balti miesčiukai, klausysis sapne

ateinančio juoko, ir gražiosios

draugystės.

 

visa tavyje į vieną susipynę buvo ir grožis

ir meilė ir kančia bubuliuk miegok

o aš einu apeiti savo rato

 

3.

Vėl matau tavo galingą, plačią tėkmę, ne-

pasibaigiantį spalvų mirgėjimą.

 

Paskutinį kartą tave mačiau aš vasarą.

Buvai paniręs saulėje, o margos valtys,

dainuojančios ir žaidžiančios, palengva šliaužė pro salas,

pro tiltus, pakrantėse įkniubusias pilis, ir viskas

saulėtai atsispindėjo tavyje.

 

Dabar — rugsėjis. Kitom spalvom pasitinki mane.

Jau salos permatomos, tolyn į jūrą nunešė lapus.

Ir šaltos putos trykšta iš lėtai puškuojančių

tamsių vilkikų,

jų juodi malksnų stogai, apipurkšti lietaus.

Šaltai per viršų nusidriekia juoda dūmų 

valkstė.

 

Tu vis tas pats senas Reinas, kurio vynu

dainuoja pakrančių vyrai. Tu vis tas pats,

kurio matrosai ilgose kelionėse šūkauja ant murzinų

laiviūkščių, ir paukščiai,

tos pačios baltos paukštės tupi ant medinių

tilto atramų.

 

Kas, kad po sunkiom kareivių kojom

sukniubo tiltai, vienišom baidyklėm sustyro

miestų kaminai —

tu vis tas pats, tamsus, galingas,

veži medžius ir baltą kraują.

 

Jeigu tą vasarą nebūtumėm žiūrėję mes į Reiną,

neperėję Mainco tiltu, nepasinėrę

ynuogių atokalnėse, saulės ir rožių kvape —

ar nevažiavę mažyčiu Mainz-Kastel traukiniuku,

su vyšnių ir obuolių pintinėmis, su vynuogėm,

ir geltonais, auksiniais persikais —

jeigu nebūtumėm — kažkaip nebūtų nei tos vasaros,

nei tų dienų.

 

Kažkaip ta vasara buvo keistai laiminga.

Net pro skurdą, ir stovėjimą su krepšiais maisto,

su sriubos skardinėm — buvo švytėjimas,

nuo atkalnių, nuo sodų, nuo miestelių —

ir džiaudami kiemuose skalbinius, skaitydami

paieškojimus, ir pasimetusių vardus,

ir varganai bevaikščiodami aikštelėse,

ir sekdami kiekvieną žinią — net ir tada

mes jautėme kaip vaikas baltą Wiesbadeną.

 

Nueidavom mes pasėdėt šviesos priplūdusioj atšlaitėj,

ar, nusileidę mes žemyn prie Reino, žiūrėdavom,

kaip juoda, įsirėžusia vaga,

sunkiai stumias anglimis ir medžiais apkrauti

laivai — pro saulėje paskendusias pakrantes,

pro vynuogių laukus, pro sugriuvusius į upę tiltus,

atokalnėse skambančius paskutiniuosius

karo dūžius.

 

Ir tada sėdėjome žemoj, vėsioj turgaus aludėj,

skaitydami ant sienų užrašus, gerdami vasaros vėsą

ir žalią Reino vyną — klausydamiesi, kaip mažose gatvelėse

akmeniniu bruku, klapsi ūkininkų arkliai,

ir merginų batai, — gerdami

kaštonų ir obelių kvapą.

 

4.

Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,

ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.

 

Kassely mus pasitiko purvas,

balti medžio barakai, ir ruduo.

Braidydami po šaltą vandenį, perpūsti

lietaus ir vėjo,

mes lopėme kiauras barakų sienas,

rinkome išlytas alksnio malkas,

kalbėdamiesi apie šaltį, purvą,

ir besiartinančią žiemą.

 

Greit po to,

rūkdamas ant Wilhelmshohe kalvų, ant miškų,

atėjo sniegas.

 

Tačiau praėjo ir žiema,

ir vasara, ir dar ir kitą rudenį

ir vasarą žiūrėjom į atokalnėse griūvančius miškus,

stovinėjome šalia tramvajaus,

ar su mažyčiu maisto krepšeliu

mes laukėme ilgoj eilėj prie duonos,

prie pieno ar daržovių,

tampėme prikrautus anglių ratukus,

ar alksnio malkas.

 

Aikštės tvenkinyje maudėsi ir klykavo vaikai,

taškydamies po purviną ir juodą vandenį.

Mes vaikštinėjome mokyklos keliuku,

porelėm ir būriais, susikabinę rankom,

ar pagal maistinę, girdėdami

viduj bežaidžiančio ping–pongo dūžius,

Sipos ir Tonio balsą,

senas plokšteles ir girgždantį akordeoną.

 

Sekmadieniais išklysdavome į laukus,

ar stovinėjome žemai aikštelėje,

žiūrėdami, kaip vyrai mėto krepšio sviedinį,

karščiuodamiesi dėl kiekvieno taško, –

ar sėdėjome žemoj barako kino salėj,

žiūrėdami pigių komedijų, ir tada

pasipildami laukan, ir šaukdami, visu būriu

užtvenkdami pakalnę,

 

kur žemai, apačioje, kur jugoslavų salėje

grojo armonika, ir šoko. Iš laukų

sklido varlių ūkimas, ir daržuos,

tarpe gyvatvorių ir krūmų, klajojo

vieniši ir įsisvajoję žmonės,

žiūrėdami į tolumoje degančias, liepsnojančias

Kasselio šviesas, klausydamiesi

prabėgančių traukinių bildėjimo, –

 

kol vienądien, pavasariop, pradėjo vežti.

Atsisveikindami ir bučiuodamies,

ilgų kelionių, metų, vieno kambario,

vienos dalios draugai,

nešini savo varganais daiktais,

savo mažom relikvijom,

mes lipom į sunkvežimius, žiūrėdami

iš po brezento į pasiliekančius draugus,

žiūrėdami į nedidelį draugų būrelį,

keletą veidų, ir atitolstančius,

sustojusius prie aikštės žmones, –

 

paskutinįkart klausydamies

stovyklos triukšmo, žiūrėdami į barakus,

į kelio dulkes, debesį užklojantį

ir pasiliekantį – klojantį metus,

draugus ir praeitį, prisiminimus –

žiūrėdami, iš po brezento,

tylinčiom, kely įsmeigtom, akim.

Reminiscences
Translated by Vyt Bakaitis
 

1.

It was already summer, when we left Flensburg.

Sailboats filled the bay, and

out on the shoreline piers, over open water and the fishing boats

there was a shimmer of heat.

And once we'd made our way

out to Gluecksburg,

the children there were noisily splashing

in a thick-grown forest of reeds.

 

We felt the pull of distance.

War was just over, with its last

shells, its last bomb blasts

still echoing off the slopes. Past stations in rubble,

and gutted, charred little towns,

we kept moving on, pushing our way in

among women and children,

war prisoners and miserable soldiers

squatted down in muggy heat, slumped together

with the swarms of refugees

on grimy floors, with hunger and thirst

to stretch our hands out toward any well

or cup of water,

and snatch up tiny, under-ripe green apples

gritty and battered off railroad embankments,

or out of ditches below the tracks.

 

So, slowly, we pushed on that summer, laying in

at every train stop, beside each bridge,

trudging down blackened knolls and

out along narrow fieldpaths,

spending the nights on burned-out platforms

and charred tracks.

 

You remember. That time we were in Hanover,

sprawled out where the station had burned to the ground,

looking up at the bright nightsky that June,

hearing those heavy wornout ravings,

freightyard hoisting-cranes, the wrenching

sad city noises filled with uncertain steps,

with death and grief:

 

staring at a pale moonlit night

that felt so worn out, worked over, scorched

and shattered from what not long before had been the proud

the core and center of Europe.

 

With eyelids dropping, the feeling gone

from each nerve-end, we kept on pushing south that summer

through heavy rumblings, beyond exhaustion,

and each town, each horizon,

each trainstop along the way

gave off a lingering stench of death and smoke,

now with brokendown, burned-out tanks and fortified trenches,

highways blown up

and bomb craters midfield – deep hollows

staring back black death –

the only scrawny vague

surviving witnesses

under the first flowers of spring.

 

On and on we kept pushing

through towns in rubble, past wrecked horizons

with villages razed, acres of cannon and truck,

whole graveyards of steel,

and squads of an occupying army,

their painted guardrails around town squares glaring white.

 

So we pushed on

and saw people starved down to nothing

come out from under the broken brickwork, in clusters

up from the dust, in vivid stripes of concentration-camp inmates,

death-like, their hands shrunk to nothing,

the women and children surfacing in swarms.

 

And the war prisoners. Ringed in by shabby, grimy barracks

they sang in a pale haze under the sun, played cards

while waiting for the last trucks, freedom

bound, to take them home.

 

There was one young German soldier, still a child,

all of a child standing there

inside the burned-out Hanau station, staring at

the heaped up brick and stone, the skeletal steel,

treetrunk, smokestack and dirt charred the same overall black,

windows wrenched out of their frames, a meshwork

of iron and steel sagging down –

his childhood in shreds, all that was left of it.

Tears ran like water down his face,

just like water.

 

We had crossed salt-marshes up north, desolate fields,

black Ruhr Valley skylines,

to push farther south, through dense

midGerman towns. So that

now it was August, maybe only

the end of July – time went and faded out –

we found ourselves in Würzburg.

 

It was still morning, yet the air

flared a real summer flame.

All tired out, we stood on a platform

and stared at the stubs of masonry left,

the rolling hills, the gold

summer shimmer:

 

and felt this sudden urge

to go out in the fields!

It was the pull of summer, the burning Bavarian sky

and sunlight –

and taking what was left of our memories with us,

our pitifew packings for the trip (the towel

mother made us take, a scarf from our sister,

some snapshots now faded), we were

suddenly high up inside the orchards.

 

Now here we were months later, after all that death,

eyeing orchard slopes, trees,

and villas that hugged the hillsides,

not believing any of it yet,

still full of the road we'd gone, the swarm

of pounding noises.

And yet these apples, ripe and full, were not the charred

green apples from the railroad tracks.

This was Bavaria we were in.

 

Look, my brother was saying: how green

the fields and trees all around!

As we climbed on up to the top of the orchards

and walked the fields

half crazed, drinking in the smell of wild roses,

the shade of the orchards.

 

This was life reviving, in every

apple bough and vineslope.

And the people,

the grown girls, women in gaudy summer kerchiefs,

with wicker baskets full, ripe as orchards

alongside the men, making their way down into town.

 

Dizzy with summer blossoming,

all that vitality, that vineland fragrance,

we sat there on a hillside, looking down

the deep track the stream of the Neckar had carved, and out

past the ruins of Würzburg, reflecting

on the years of suffering, death and despair,

 

and marveled at the life coming back – each sign we saw of it –

and the earth's strength.

 

2.

Under a burning Australian sky

lies my Regina's grave. Burned by the sun,

with hot sands and cool nights like hands

caressing, keeping it safe.

 

Sleep, and go on sleeping, under your skyblue eyes; not that

I'll get to see them again, any more than they'll ever see

our faraway childhood sky.

Still, I do keep them like two

tiny dew-beaded pearls.

 

That time we went together, one last time

across a flower-crested field, scanning

the hillsides for approaching rain,

then stopped in the doorway to a bokendown old house

and watched a bright green, rain-

washed field,

shiny with beads of rain, and listened

to the thunder rumbling, the rain hissing in

over the hills.

 

Your eyes of rain-washed field,

two beads of rain.

Maybe I really

should not have taken your hand that time.

Maybe not, after all. Hands join like roots,

and not just to uncover lives.

 

Sleep, under the wide span of a silk horizon,

and go on listening to that strange balmy wind

gusting in through forests, level sands and laketops,

all that way across briny high seas

and faraway islands --

still listening for that faraway echo of childhood,

the one voice your friends had in common --

while I keep on going, growing more and more remote.

 

And where, with your eyes open wide, so clear and child-like,

are you now, Marcele -- left behind as you were

in some small nameless town in central Germany --

and you, Vladas?

 

The time I met you two, that spring,

sunk in the teeming green at Wilhelmshöhe,

guiding each other along past the falls

on your way down a gushing hillside in spring,

watching the high water, branches on trees,

you held hands all the while.

 

And it never crossed my mind, not once,

not even the time a whole bunch of us went singing

through flowering midsummer fields,

along the pale Wiesbaden streets --

I never once even happened to think...

 

the gray Hessen sky,

all the pale little towns, would stay so entranced, listening

for the approaching laughter, those sweet

friendships...

 

that it was all one woven into you all beauty

and love and suffering sleep little one sleep

while I keep going on to make my rounds complete

 

3.

Again I see that powerful broad stream, one non-

stop shimmer of colors

 

It was summer, that last time, I saw you

awash in sunlight, with bright rowboats

crawling slowly, singing and playing, past the islands,

bridges, castles hugging the slopes,

and everything shining back sunlit.

 

Now it's September, showing other colors.

The islands transparent, with leaves washed far out to sea,

cold foam breaks from the slow-plowing

dark tugboats,

their black shingled cabins spattered with rain,

smoke trailing into a cold, black streak

overhead.

 

With you the same old Rhine as ever, the wine

makes men sing up and down both shores, still the same

with long-haul sailors yelling down at grimy

toyboats, your birds

the same white hens perched on wooden

bridge-posts.

 

No matter that the bridges gave out

under the crush of marching feet, or that the city chimneys

turned solitary rigid scarecrows,

you stay the same, as dark, as powerful,

carrying timber and white blood.

 

Without our gazing at the Rhine that summer,

or crossing the bridge at Mainz, or letting ourselves go

in a fragrance of sunlight and roses down those vineslopes,

or making the Mainz-Kastel run on that tiny little train

with the basketloads of cherries and apples, white grapes

and yellow gold apricots;

somehow, without our being there, there'd be no trace of either

that summer or those days.

 

Still it is strange how happy a summer that one was for us.

Even its bleak phases, for all our standing around with food parcels

or soup tins, had a shining

off the slopes and orchards and townships;

even while hanging out wash in the yards, or scanning 

bulletins for the names of lost ones,

or grimly pacing the small squares

to track down each scrap of fresh news,

we kept a child's feeling for white Wiesbaden.

 

In going off to sit out a spell on some sun-drenched slope,

or down the banks to the Rhine to watch

the barges, down in that deep-carved track,

plod by under full loads of coal and timber

along the floodlit banks,

vinyards, bridges in rubble under water,

with the last war blasts

echoing off the slopes.

 

Even while sitting in some low, cool beerhall off the marketplace,

scanning notices posted on walls, taking the cool summer air

with a pale green Rhine wine -- hearing the farmhorses

and girls in clogs clop by over the cobbles

down narrow alleyways -- all the while drinking in 

a chestnut-and-apple smell.

 

4.

Early that fall, midSeptember already,

with the rains just starting, we left Wiesbaden.

 

Mud was waiting for us, when we got to Kassel,

along with the white-washed wooden barracks, that autumn.

Trudging cold water, while the wind and rain

blew right through us, 

we patched cracks in the barrack walls,

gathered up rain-soaked alder sticks, 

and talked cold weather, mud, 

on-coming winter.

 

And it was not much later

the snow arrived,

fuming in over the Wilhelmshohe ridges and treelines.

 

Yet winter, even that one, passed; 

soon it was summer, then one more fall

coming on, as we watched the woods go under, out on the slopes,

while we stood by the trolleys, 

or with our skimpy pouches

waited in long lines for bread,

milk and vegetables, 

or tugged at carts the coal and alder-logs 

loaded down.

 

Past thrashing and screeching from a pond inside our compound,

where children splashed unsettled black water on each other,

we'd stroll the schoolhouse path

hand in hand, in pairs or clusters,

and passing the commissary along the way we'd hear

strokes from constant, on-going ping-pong inside,

the voices of Sipas and Tony,

old records, an accordion wheezing.

 

Sundays, we'd go roam the fields,

or just stand around, down by the gameyard,

to watch the men tossing a basketball

get worked up over each point,

or sit back inside our low-slung shed of a moviehall

to watch some cheap slapstick, and then

pour out shouting, the whole slew of us

flooding one hillside,

 

while down below in the Yugoslav hall

harmonicas played and the dancing went on, with

frog-croaks drifting above the fields and on through 

gardens where people wandered the hedgerows and bushes

as solitary dreamers

to look off toward a blazing shimmer of lights

in faraway Kassel and hear 

the trains go pounding by,

 

until one day, toward spring, the departures started.

Saying our good-byes, kissing each other

as old friends down the years, having shared the long haul,

one room, one fate,

we carried out our pitiful belongings,

our bits and relics,

and climbed up into the trucks to look back

from under the canvas top at friends who were to stay behind,

eyeing their small cluster,

the few faces there, people standing

lined up by the edge of the lot, already starting to fade back:

 

and listened for the last time

to the noises of the compound, and looked at the barracks,

that cloud of dust off the road a last cover

hanging back there, obscuring the years, 

the friends and the past, our shared memories: 

looked out from under the canvas, 

eyes steady, fixed on the road.

Reminiszenzen
Translated by Claudia Sinnig

 

Es war schon Sommer, als wir Flensburg verließen..

[...]

© Matto Verlag, Köln 2012


  • Country in which the text is set
    Germany
  • Featured locations
    Flensburg
    Würzburg
    Wiesbaden
    Mainz
    river Rhine / Rhein
    Kassel
  • Translations
    Language Year Translator
    English  1996  Vyt Bakaitis 
    German 2012  Claudia Sinnig