Print

Kaliningrad. Sekundė nušvitimo

Tas keistas miestas gimė ten, kur susilieja marių ir upių vandenys, pelkių miglos ir pievų rūkai, debesų dievesiai ir saulėlydžių gaisai, kai patvinsta, tvanksta, liejasi iš krantų dangaus ir žemės vandenys, todėl šis neva miestas panašus į pamėklę, vaiduoklį, išnyrantį iš istorijos ūkų ir vėl juose pradingstantį. Tokia buvo senoji Tvankstė, medinė, kurios niekas niekada nėra matęs, paskui radosi Kionigsbergas su mūrais, kurie atrodė amžini,betkurių neliko anei pėdsako, kai čia įsiveržė žiurkių karalius ir kita hofmaniana su plieninių riaumojančių žiurkių kariauna, o ant griuvėsių kaip pelėsis pradėjo daugintis pilkų silikatinių plytų truščobos.

   Dabar visa tai padengta banalia kosmetika už dykus pinigus, beskone rubliovka, kur šalia įsivaizduojamai prašmatnaus maison kokiame nors pretenzingame skersgatvyje gali gauti soliankos, pasamdytai pianistei grojant Elize.

   Ir taip be galo. Akis pasiilgsta ko nors tikro, kas primintų čia gyvenusius žmones, Albertiną, šio jausmo nenumaldo šiaip ne taip atstatyta katedra, o grynasis protas sako tavo pasąmonei, kad šios tavo pastangos yra beviltiškos, nes tai, ką matai, yra miražas, yra netikra, nes šis miestas yra pasmerktas vėlės būsenai, amžinai klajonei po padebesius dėl kažkokios metafizinės kaltės, kurią istorija jau seniai pamiršo...

   Tad kas gi esti čia išties, kur šio vaizdinio, slenkančio pro automobilio langą, esmė? Kas pagaliau čia gyvena, kur šio miesto gyventojai, ar yra čia kas nors tikra, apčiuopiama, nedirbtina? Žvilgsniui lėtai slenkant šešėliuotomis gatvėmis, staiga suvoki – taip, tai medžiai! Liekni, aukšti, išlakūs, jie auga nedidelėmis salelėmis, o kai kur net guotais, ypač už bevardžių apgriuvusių tvorų, kuriomis atitverti didžiuliai plotai su kažkokiomis, dar pokario laikus menančiomis paslaptimis. Jie, prakilnieji, kuriuose įsikūnijusios žuvusiųjų prūsų vėlės, yra tikrieji šio miesto pražuvėlio gyventojai. Jie šnara, bendrauja tarpusavy jiems vieniems težinoma kalba, nekreipdami dėmesio į papėdėje tysančius senus ir naujus griuvėsius, kurie jiems tėra trąša, istorijos sutryptas podirvis, neturintis nieko bendro su jų saugoma amžių rimtimi. Vakarais juose tupia sukūriuodami almantys paukščių tuntai, su kuriais vieninteliais jie randa kalbą ir darną. Ir šis pasaulis, paukščių ir medžių, yra tikras ir tikresnis už kalte paženklintus žmonių pėdsakus ir jų pastangas apsibūti, įsitvirtinti šioje debesų ir vandenų pagimdytoje kadaise šventoje sietuvoje, patvankoje, kampelyje pirmykščio rojaus, pražudytojo...